Pirmuosius du pažeidžiamumo dėmenis poveikį ir jautrumą – sistemoje atskirti sunku (1 pav.). Juos sąlygoja sistemos ypatumų sąveika ir ekstremalių oro sąlygų sukelti padariniai (Smit and Wandel, 2006).

Poveikis tai vietos bendruomenės patiriamos grėsmės ir sistemos įtampos lygmuo. Įtampos stiprumas dažnai matuojamas:

• dydžiu,
• dažniu,
• trukme ir
• kur (teritorijos mastas) vyksta klimato reiškinys.

Sistemai įtaką daro ne tik klimato veiksniai, nors analitiniais tikslas taip vertinti sistemą gana patogu. Nepaisydami daugybinių įtampą sukeliančių veiksnių, nuolat rizikuojate pažeidžiamumą nuvertinti, bet įtraukiant ir kitus įtampą keliančius veiksnius, analitinė geba mažėja. Vis dėlto pusiausvyrą galima atrasti. Pastebėta, kad praktiškai geriausia nustatyti kitus įtampą keliančius veiksnius ir klimato kaitos teikiamas galimybes. Toks paskirstymas sudaro pagrindą interpretuoti ir formuoja kontekstą, pagal kurį ir turėtų būti vertinamas pažeidžiamumas. Pagal tokį daugybinių įtampą keliančių veiksnių kontekstą, galima būtų nagrinėti labiau koncentruotus rizikos vertinimus.

Tiriant dvejopą ar daugybinį poveikį, nustatoma, kokią įtaką oro sąlygoms daro įvairūs visuotiniai procesai ir kokias galimybes sudaro veikti vietos lygmeniu (O’Brien and Leichenko, 2000).


Programoje atsižvelgiama ir į klimato kaitos padarinius, ir į ekonomikos globalizaciją. Taikant programą, nustatomi svarbiausi įtampą keliantys su klimatu susiję ir nesusiję veiksniai. Socialiniai ir ekonominiai procesai, kurie ir yra su klimatu nesusiję įtampą keliantys veiksniai, paprastai skirstomi į ekonominius, politinius, technologinius ir demografinius kaitos procesus.


1 pav. Pažeidžiamumas ir jo dėmenys (Australian Greenhouse Office, 2005)

Jautrumo dėmuo parodo, kiek įtampą keliantys veiksniai iš tiesų keičia ar veikia nagrinėjamą sistemą. Labiausiai klimato kaitos paveiktų sektorių ar vietovių jautrumo tyrimas dažniausiai atliekamas kaip pažeidžiamumo vertinimo dalis. Neseniai pastebėta, kad tirti jautrumą atsižvelgiant į ūkio sektorius nėra pats geriausias analitinis požiūris.
Prisitaikymas prie klimato kaitos – tai iš esmės tarpsektorinis klausimas ir svyravimai kiekvieno sektoriaus viduje yra kur kas didesnis nei tarp sektorių. Todėl jautrumo klausimą derėtų tiesiogiai priskirti ypač svarbiems klausimams, pvz., tam tikroms socialinėms ir demografinėms grupėms ar vietovėms. Tyrimų duomenys rodo, kad taip klimato svyravimų poveikis šiandieninei visuomenei apibrėžiamas išsamiau, o šių apibrėžimų pagrindu sudaromas išsamesnis vaizdas, kaip klimato kaita gali atsiliepti visuomenei ateityje. Be to, svarbu tirti veiksnius, turinčius įtakos vietovės jautrumui. Pavyzdžiui, dėl to, kad Švedijoje gyventojai daugiausiai telkiasi keliuose pajūrio ekonominiuose centruose, didėja jautrumas potvyniams. Jei nebus imtasi priemonių prisitaikyti, pažeidžiamumas tik didės.

Trečiasis dėmuo – gebėjimas prisitaikyti – apibūdina sistemos gebėjimą prisitaikyti prie klimato kaitos siekiant sumažinti galimus nuostolius, pasinaudoti galimybėmis ar likviduoti padarinius (IPCC, 2001b). Šis dėmuo susijęs su socialiniu kapitalu, valdymu ir patirtimi, t. y. institucijų veikla. Gebėjimas prisitaikyti gali būti traktuojamas kaip išorės ar vidaus strategija (Smit and Wandel, 2006).

Pagal išorės strategiją, vadovaujamasi požiūriu, kad gebėjimą prisitaikyti daugiausiai lemia sistemai nepavaldūs išoriniai veiksniai. Dažnai tokiuose tyrimuose lyginamas valstybių, regionų ir vietovių santykinis gebėjimas prisitaikyti, kuris grindžiamas statistiniu daugybinio kintamojo indekso tyrimu.

Ir atvirkščiai, vidaus tyrimus atliekant vietos lygmeniu, nagrinėjama, kaip įvairių tipų organizacijos valdo prisitaikymą prie klimato ir kaip skatinti visuomenę pasimokyti iš patirčių. Buvo nustatyta, kad prisitaikyti prie klimato kaitos trukdo nacionalinių teisės aktų ir taisyklių stoka, neapibrėžta atsakomybė, institucijų ir privačiųjų suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimo stoka, nepakankama kompetencija interpretuoti analitinę informaciją ir pernelyg laisvas, suskaidytas ir savavališkas patirties dokumentavimas (Storbjörk, 2007; Glaas et al., 2010). Sistemingai sprendžiant gebėjimo prisitaikyti klausimą abiem atžvilgiais, „BalticClimate“ programoje suderinamos abi – išorinė ir vidaus – strategijos.